Pesmi v litovščini
Klemen Pisk – Tie keli žodžiai
iš slovėnų kalbos vertė Laima Masytė
Atsiskyrėlis ir vilkas
Atsiskyrėlis nubrėžė smėlyje liniją ir tarė:
„Nedrįsk jos kirsti“.
Paskui nubrėžė ratą, tardamas:
„Šiame rate turi pasilikti.
Jį gali peržengti, bet linijos – ne.“
Sukilo viesulas ir linija dingo.
Vilkas liko rate.
Jį išsekino šaltis ir liūtys, bet jis nepajudėjo iš vietos.
Tiesiog nežinojo, ar linija yra ir tada,
kai nenubrėžta smėlyje.
Daktaras švilpiniuoja lėtą svingą
Parašyk ką nors, kad mirusiam malūnininkui grįžtų
triūso džiugesys, kad girnos vėlei maltų grūdus,
o ratas suktųs dvigubai sparčiau,
nes upės srovė jį pasiutiškai sups ir nirtulingai vers
klausydamasi tavo kūrybos.
Parašyk ką nors, kas nusiplukusiam akademikui
pažadintų norą gyventi, nugintų baimę
iš jo išsimokslinusių kaulų ir suteiktų naujų vilčių,
gal jis liausis gėręs raminamuosius ir parašys
dar kokį mokslinį darbą.
Štai parkeris tėkštelėjo tokią dėmę ant penklinės,
kad gaidos pajuto tarpusavio simbiozę
ir ėmė kontrapunktiškai flirtuoti viena su kita.
Tame harmoningame triukšme jos buvo opijaus tinktūra,
šiureno tarytum pakili skardžiųjų ir dusliųjų kalba,
svaidė nušlifuotą moll ugnį.
Taip gimė svingas.
Trisdešimt du taktai, dvidešimt akordų, keturios moduliacijos.
Lėtas svingas.
Jo negyniau jokiame fakultete.
Bet parašiau disertaciją.
Pats sau buvau vadovas ir sau pačiam atidaviau pasirašyti partitūrą.
Žirgai niekados nelaigė
Žirgai niekados nelaigė jaučių kinkiny. Namai
nestatė blokų ir Perkūnas dar nebuvo girdėjęs
apie Dievą. Bitlai nedainavo serenadų kaimo
merginoms ir vaivorykštės netikėjo po jomis
užkastais lobiais. Debesys nebuvo prapliupę lyti
ryto lietumi, medžiai nelankstė vėjo, penkiolikmetės
negalvojo apie seksą ir lakmuso popierėliai mokytojų
nemirkė rūgštyje. Šveikas neparašė Hašeko, parakas
neišrado kinų. Amerika neatrado vikingų, Hitleris
nemėgdžiojo Čaplino, polonijus neįrodė esant
Mariją Kiuri, o šalutiniai sakiniai nesuko sau galvos
dėl dono Pierino. Ir vis dėlto žodžių lėkštėj raidės
judėjo link mano gerklės.
Ši diena sugadinta
Lopiau maišus, skrybėles, švarkus, marškinius,
buvau siuvėjas ir siuvau pernakt perdien,
nuo aušros iki žaros.
Aš buvau tas, kuris ardė kūną, kad tu pamatytum,
koks esu gražesnis, tyresnis po oda.
Ardžiau siūles, nėriausi pats iš savęs
ir tapau visiškai šviežias, atgimęs kavalierius.
Buvau debesis ant tavo veido, vėjo dvelktelėjimas,
orlaidė, kurią visad atidarydavai, kai ateidavau.
Senelio mirtis
Buvo 1994-ieji, gegužes rytas,
aušra sumaišė spalvas tapytojo paletėj,
o aš sėdėjau sode ant suolo ir dėliojau rytines eiles.
Mano vienišius šeimos tėvas stebėjo savo tėvą,
kaip jis raukė aukštą pirmykštę kaktą ir paskutinių
atodūsių metu vis kartojo svarbius žodžius.
O kai mirė, po jo liko paukščių skundai, teismo dienos,
romėniškų sidabrinių už dešimt asų arba keturis sestercijus,
atsirado sąžinės priekaištai ant incestiškų lūpų
ir egzistencinė tetos krizė.
O aš nekreipiau dėmesio į šias peripetijas,
toliau sau sėdėjau sode ant suolo ir dėliojau eiles.
Poezija – tai mimikrija, netikusių pranašų slėptuvė.
Poetas lyg paprasta musė tūno jos skaisčiose spalvose
ir jau iš tolo eilėraščiais ginasi nuo poezijos trolių.
Atsiskyrėlis ir būtis
Atsiskyrėlį užpustė sniego griūtis, jis tūnojo
po ja laukdamas, kol bus išvaduotas. Tačiau
niekas neatėjo jo gelbėti. Kad bent
pasirodytų bernardinas su romo ąsotėliu
užanty ir jį atkapstytų – mąstė sau
atsiskyrėlis – arba bent jau
tikėtų, kad ten kažkur aukštybėse gyvena
Dievas, stebintis jo likimą.
Taip palaipsniui atsiskyrėlis suvokė
savo varganą būtį, kokia ji laikina,
kaip smarkiai jį slegia ir kokia
visai neatpažįstama daugybėje gamtos
reiškinių.
Atsiskyrėlis užmerkė akis.
Jis vis dar suvokė save;
juto, kaip iš visų pusių jį gaubia sniegas.
Staiga suprato, kaip paprasta
gyventi – suprato tai tik dabar,
po sniegu.
Atsiskyrėlis romiai tūnojo.
Mintyse kovojo
su sniegu ir Žeme.
O Žemė sukos pasirengusi
kiekvieną akimirką jį praryti.